Gulsčioji verbena

Gulsčioji verbena (Verbena bracteata)

Gulščioji verbena priskiriama prie žemaūgių (kiliminių bei svyrančių) augalų. Jos stiebeliai pasiekia vos 15 cm aukštį. Taip yra todėl, kad augalo šakelės driekiasi pažeme. Atviresnėje vietoje, netrukdomai auganti gulsčioji verbena išsikeroja į visas puses vienodai ir taip formuoja gana taisykliną apskritimą kurio centre stūkso liemeninė augalo šaknis. Jį sudaro iki 30-40 cm ilgio siekiančios šakelės, todel nepaisant žemo verbenos ūgio, bendras tokio augalo užimamas plotas (kuomet augalas brandus) gali sudaryti iki 1 kv.m.

Gulsčioji verbena turi keturbriaunį stiebą, kuris dažnai būna padengtas labai tankiais, šviesiais šereliais. Šios verbenos išvaizda gerokai skiriasi nuo anksčiau aprašytų ir dažniau sutinkamų verbenos augalo atmainų. Stiebo viršuje gausu trumpų, smailių lapelių kurie iš pažiūros primena spyglius, tačiau artejant link šaknies lapai stambėja bei retėja. Vietoje mažų, smailios formos lapelių čia poriškai išsidėstę grubiai dantyti, triskiaučiai lapai kurių vidurinė skiautelė gerokai didesnė už šonines.

Žiedus gulsčioji verbena sukrauna stiebo viršūnėje tarp smulkių lapelių kurie tarsi karūna užbaigia kiekvieno žiedkočio viršutinę dalį. Tai smulkūs, apie 3mm skersmens, melsvai violetiniai, penkialapiai žiedeliai. Jie skleidžiasi vasaros pabaigoje, ir savo gimtuose kraštuose žydi dar bent 2-3 mėnesius.

Pasibaigus žydėjimui buvusio žiedo vietoje formuojasi sėklų dėžutė (kapsulė) kurioje brandinamos smulkios, botanikoje riešutėliais vadinamos sėkliukės.

Augalas pakenčia sausas klimatines sąlygas bei džiūstančią dirvą, nebijo daug tiesioginės saulės. Natūraliai auga šiaurės amerikoje, prerijose. Esant didesnei sausrai gali atsisakyti keleto stambesnių lapų, tačiau didesnės žalos augalui tai paprastai nesukelia. Tai gajus žolinis augalas, ne veltui priskiriamas prie kiliminių – sodinamas kaip vejos altarnatyva galintis išverti net šiek tiek mindžiojimo.

Įdomu tai, jog gulsčioji verbena – vienas pirmų augalų kurie lengvai užkariauja žmonių apleistas vietas – nenaudojamus žvyrkelius, aikšteles, nebenaudojamas industrines teritorijas. Ši savybė išaukština gulsčiąją verbeną kaip ekologiškai svarbią rūšį. Negana to, tai svarbus maisto šaltinis smulkioms bitelėms ir drūgiams.